Lietuva turi specifinį būsto fondą, kurio neturi Skandinavija, Vokietija ar kitos šalys, dažniausiai minimos šilumos siurblių kontekste. Didelė dalis lietuvių gyvena individualiuose namuose, pastatytuose septintajame–devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Silikatinės plytos, minimalus ar jokios izoliacijos sluoksnis, seni langai, neefektyvios šildymo sistemos – tai tikrovė, kurioje šilumos siurblys turi veikti.
Ir čia kyla pagrindinis klausimas: ar verta montuoti šilumos siurblį į pastatą, kuris „praleidžia” šilumą pro sienas kaip rėtis vandenį?
Trumpas atsakymas: taip, bet su sąlygomis.
Ilgas atsakymas reikalauja suprasti, kaip šilumos siurblys sąveikauja su pastato energetinėmis charakteristikomis. Siurblys negamina šilumos iš nieko – jis perkelia ją iš lauko oro į patalpas, naudodamas elektros energiją. Kuo daugiau šilumos pastatas praranda, tuo daugiau siurblys turi dirbti, tuo daugiau elektros sunaudoja ir tuo mažesnis jo efektyvumas.
Blogai izoliuotame name šilumos siurblys vis tiek bus efektyvesnis nei tiesioginis elektrinis šildymas – vietoj COP 1,0 jis duos 2,0–2,5 net nepalankiausiomis sąlygomis. Tačiau jo potencialas bus neišnaudotas. Tas pats siurblys gerai izoliuotame name duotų COP 3,5–4,5, o tai reiškia dvigubai mažesnes šildymo sąskaitas.
Todėl specialistai dažnai rekomenduoja etapinį požiūrį. Pirmas žingsnis – palėpės izoliacija. Tai pigiausia ir efektyviausia investicija, nes per stogą prarandama iki trisdešimties procentų šilumos. Antras – langų keitimas arba sandarinimas. Trečias – sienų apšiltinimas, jei biudžetas leidžia. Ir tik tada – šilumos siurblio montavimas. Tokia seka užtikrina, kad siurblys dirbs optimaliomis sąlygomis ir investicija atsipirks greičiausiai.
Tačiau ne visi turi galimybę investuoti į visą renovaciją iš karto. Ir čia patikimi šilumos siurbliai oras oras turi privalumą – jie gali veikti kaip papildomas šildymo šaltinis šalia esamos sistemos. Pavyzdžiui, name su senu dujų katilu siurblys gali perimti pagrindinį šildymą rudenį ir pavasarį, kai lauko temperatūra dar ne per žema, o katilas dirbti tik šalčiausiais mėnesiais. Ši hibridinė schema leidžia sumažinti šildymo kaštus trisdešimt–penkiasdešimt procentų net be jokios renovacijos.
Kitas svarbus aspektas – vėsinimas. Sovietinės statybos namai vasarą tampa karštais dėl prastos šiluminės izoliacijos (paradoksalu, bet ta pati problema, kuri žiemą leidžia šilumai išeiti, vasarą leidžia jai patekti). Siurblys oras-oras gali ne tik šildyti, bet ir vėsinti – tai papildoma vertė, kurios dujiniu katilu nepasieksi.
Galiausiai, sovietinio namo savininkas turėtų žinoti, kad rinkoje yra efektyvūs šilumos siurbliai, specialiai pritaikyti šaltiems klimatams ir dideliems šilumos nuostoliams – su sustiprintais kompresoriais, didesniais šilumokaičiais ir platesnėmis darbo temperatūrų ribomis. Tai ne tas pats modelis, kuris tinka A klasės pastatui – ir būtent todėl profesionalus konsultavimas prieš pirkimą yra ne prabanga, o būtinybė.
Etapinis požiūris: realistiška strategija
Praktikoje daugelis sovietinių namų savininkų renkasi etapinę strategiją: pirmais metais sumontuoja šilumos siurblį, kuris iš karto sumažina sąskaitas ir suteikia vėsinimo galimybę vasarą. Kitais metais – apšiltina palėpę. Dar po metų – keičia langus. Tai požiūris, kuris veikia ir psichologiškai – matomas rezultatas kiekvieną sezoną motyvuoja tęsti. Kiekvienais metais siurblio efektyvumas gerėja, nes pastatas vis geriau laiko šilumą. Tai realistiškesnis kelias nei laukti, kol bus pinigų visai renovacijai – nes to laukimo metu šildymo sąskaitos ir toliau valgo biudžetą.
Sovietinis namas nėra nuosprendis. Tai tiesiog specifinė situacija, reikalaujanti specifinio požiūrio. Ir šilumos siurblys šiame kontekste yra ne stebuklingas sprendimas, o protingas ir apgalvotas pirmasis žingsnis ilgesnėje kelionėje link energetinio efektyvumo.
